Sailing Sparkle

„MĖLYNO HORIZONTO ISTORIJA“
#40 Pasiruošimas žiemai

DĖMESIO!!! JOKIOS ROMANTIKOS ČIA NĖRA. NESKAITYTI!!!

Negaliu pasakyti, kad laivai mano gyvenime užima paskutinę vietą 🙂 Praėjus vos trims dienoms po to, kai grįžau iš pasiplaukiojimo katamaranu Graikijoje, vėl išskrendu – šį kartą pas „Karalienę“.
Kelios naujienos tikrai geros: visų pirma – palieku lietingą Vilnių ir skrendu į Marselį, kur saulė dar vis ritinėjasi danguje ir visai neprastai šildo! Kita gera žinia – skrendu vienas, o tai reiškia, kad gyvensiu savo nustatytu tempu, kas mano gyvenime yra didžiulė prabanga.
Planai iš pirmo žvilgsnio paprasti: suderinti su prancūzais dėl dugno taisymo (kuris savo eilės laukia dar nuo liepos mėnesio), keli smulkūs remontai (susikaupę dar nuo plaukimo Sardinijoje) – juos darysiu pats, dar reikia gerai nusiplauti laivą, pakrauti baterijas, nusiimti visas bures ir paruošti laivą žiemai. Viskas, kaip ir paprasta, bet – kaip patirtis byloja – paprasti dalykai visada sugeba pasidaryti sudėtingi, ir būtent čia visada prasideda nuotykiai 🙂
Pirmoji diena, tiksliau – vakaras
Atvykstu į mariną apie 20 val. Ką jau tokiu metu nuveiksi – įsiropščiu į laivą, pradarau visus liukus, kad prasivėdintų, nusimetu ilgus rudeninius drabužius ir pėdinu į šalia veikiantį vienintelį restoranėlį išgerti šalto alaus. Reikia juk kažkaip įsižeminti 🙂

Šeštadienis

Rytas prasideda šlapiai. Pakilus saulei, pasijungiu vandenį ir pradedu mazgoti laivą, kuris atrodo taip, tartum būtų ištrauktas iš po žemių. Žemės dar ne tokia bėda – sunkiausia dalis yra atskalbti visokiausių spalvų, formų ir tūrių paukščių išmatas 🙂 Jos saulėje gerai prikepusios ir šepečiui bei vandeniui nepasiduoda. Juokingiausia šio darbo dalis ta, kad jis visiškai bergždžias – ir tuoj paaiškinsiu kodėl!
Laivų, iškeltų ant kranto, čia stovi tikrai keli tūkstančiai, o stiebų begalybė paukščiams atstoja medžių mišką, kurio jūros pakrantėse dažniausiai nebūna. Ot taip patogus gyvenimas visokio „plauko“ paukštukams – šalia penkių žvaigždučių žuvies restorano. Pakeli sparnus, už 50 metrų neri į jūrą stačia galva, o išnėręs su grobiu snape skrendi atgal „namolio“, ant kokio nors stiebo.
Kai būni vienas laive, prisigalvoji visokiausių nesąmonių – tomis nesąmonėmis užsiiminėjau ir aš. Pamatęs, kad nuplauta laivo dalis vėl iš naujo „bombarduojama“ naujomis „bombomis“, iš pradžių susinervinau, o vėliau pradėjau studijuoti, koks paukštis kaip „pakakoja“ 🙂
Todėl po šio laivo plovimo, kuris truko praktiškai visą dieną, dabar tikriausiai galėčiau parašyti magistrinį darbą apie paukščių išmatas. Tyrinėjau žuvėdras, kirus, varnas, žvirblius, kregždutes ir kažkokius kormoranus. Visi jie „daro“ labai skirtingai :))) Vienų išmatų taip ir nesugebėjau identifikuoti – rankos nykščio dydžio apvalūs žirneliai. Nesusekiau, nei kada jie atsiranda, nei kas juos palieka.
Taigi – laivo plovimas čia neatrodo labai protingas užsiėmimas 🙂

Sekmadienis

Turėjo būti ramesnė diena, nes prancūzas šventą dieną, šiukštu – net piršto nejudina. Todėl šią dieną buvau suplanavęs atlikti visokius užsilikusius smulkius darbus be išorinės pagalbos. Pasiėmęs savo „stebuklingą“ atsuktuvą, su kuriuo viską gali sutvarkyti, krapščiausi po visą laivą.
Laikas nuo laiko išlysdavau į kokpitą įkvėpti gryno oro su pypke dantyse, pailsėti, atsigerti šalto gėrimo ir neskubant apmąstyti sekančius darbų žingsnius. Sėdžiu, pučiu dūmą ir kažkur po laivu girdžiu: „Dobrij den!“ (Laba diena). Persiverčiu per relingus ir žiūriu – kas čia taip „gražiai“ sveikinasi. „Dobrij“, atsakau pamatęs pusamžį vyruką po savo laivu su juodais nuo saulės akiniais.
– Jūs iš Lietuvos? – klausia jis rusiškai.
– Taip, – atsakau. – Bet aš prastai kalbu rusiškai. Gal galime bendrauti angliškai?
– Gal parduodate savo laivą? – jau švaria anglų kalba tęsia pašnekovas.
– Nežinau, – išlemenu. – Atvykau čia paruošti laivą žiemai, o ne užsiiminėti pardavimais 🙂
– O aš kaip tik jau metai ieškau būtent tokio modelio, – tęsia jis.
Pavargau būti persisvėręs per relingus – ne pati patogiausia poza bendrauti – todėl pasiūliau jam užlipti į viršų ir prisėsti kokpite. Pašnekesys apie Amel laivus užtruko. Skanaus nieko neturėjau, todėl vaišinau svečią mineraliniu vandeniu, kurį išdidžiai gėrėme iš krištolinių taurių. Apėjome visą laivą, iščiupinėjome visus mazgus, išglostėme raudonmedžio apdailas. O kai pradarėme variklio skyrių – aš supratau, kad mes vėl skęstame: ten buvo geras kibiras vandens :)))
Povilui (Pavel) paaiškinau, kad vakar visą dieną ploviau laivą ir vanduo likęs po tų aistringų maudynių, bet pats jaučiau, kad iš paviršiaus į variklio skyrių vanduo patekti negalėjo…
Po gerų trijų valandų temos išsisėmė. Išsiskyrėme su Povilu apsikeitę kontaktais ir priėję prie kelių bendrų išvadų: Amel – legendiniai laivai, ir nėra neparduodamų daiktų, čia tik kainos klausimas 🙂
Na ką… Skendimo karma mane persekioja net krante, kabant virš jūros vandens lygio kokius 3–4 metrus 🙂 Ir graudu, ir juokinga vienu metu:))
Vėl atsidarau variklių skyrių, įkišu pirštą į balą, pauostau… Ne, ne dyzelis. Paskui paragauju – atrodo kaip gėlas vanduo 🙂 Gal iš tiesų plaunant per kokią tarpinę prisipylė? Taip save guosdamas, susilankstęs į „laivo jogos“ pozą, gerą valandėlę sėmiau tą vandenį lauk – nu žiauriai nepatogu.
Viską išvalęs ir išsausinęs, išlindau į kokpitą kaip tik laiku, nes leidosi saulė. Tartum angliakasio veidu keliauju į uostelio dušą atgauti prigimtinę spalvą, o išsimaudęs, aišku, save apsidovanoju šaltu, vietiniu, nefiltruoto alaus bokalu.

Pirmadienis

Vis dar skęstu!!! Pirmas darbas – vos praplėšęs akis atsidarau variklių skyrių. Ten vėl tiek pat vandens, kiek vakar. Faktas, vakar sėmiau vandenį visiškai be reikalo. Išjungiu vandens pompą, atsuku kraną virtuvėje ir išleidžiu visą vandenį iš sistemos. Aiškinsiuosi vėliau – dabar 8 ryto, o tai reiškia, kad vietiniai pradeda darbus. Bėgu pas savo meistrelius aiškintis, kodėl per 3 mėnesius su dugnu niekas nepadaryta.
Meistrus aptikau „nusikaltimo vietoje“ – smagiai būriavosi prie biuro durų, šnekučiavosi, dalinosi įspūdžiais. Reikėjo matyti jų veidus, kai jie pamatė mane žingsniuojantį tiesiai į juos 🙂 Po ilgų pasiteisinimų tiradų pavyko susiderėti, kad nuo pietų jie jau ateis krapštyti mano dugno skylės.
Sugrįžęs į laivą visą dėmesį sutelkiau į vandens, atsirandančio variklio skyriuje, priežasčių paiešką. Ir, aišku, ilgai netrukus kaltininkas buvo rastas – karšto vandens boileris. Kadangi mane lydi „sėkmė“, tai, aišku, vanduo tekėjo ne iš kokios nepriveržtos šlangutės, o tiesiai iš boilerio struktūros.
Taigi – laba diena, stovintys laivai sugeba taip pat sėkmingai sugesti, nors ir nėra naudojami. Nieko nepadarysi – reikia užsakyti naują boilerį, kurio kaina su pristatymu į vietą sugadino nuotaiką visam likusiam laikui.

Likęs laikas

Visos kitos „remonto“ dienos buvo panašiai blogos 🙂 Kur patempsi – ten problema, kur patrauksi – ten naujas galvosūkis. Le grand finale – groto elektrinis variklis. Bandant išvynioti burę, jis nekreipė į mane jokio dėmesio. Neveikia ir tiek.
Pakeitus relę, variklis, atrodė, atsigavo – bet tik porai sekundžių. Pasaulio „Amelininkai“ aiškina, kad toks elgesys normalus, kai variklis mažai naudojamas, o aš šiais metais jį tikrai naudojau mažai. Nors ir jau žinau, kad čia tipo normalu, bet ši žinia manęs visai neguodžia. Žodžiu – dar viena vieta, kur reikia galvoti, ką daryti.
Visoje šioje niūrioje nuotaikoje atsirado ir gera žinia. Nors… kaip čia pasakius, ar gera – dugno skylę, atrodo, kad susitvarkiau. Liko nuleisti laivą į vandenį ir išsiaiškinti, ar tikrai :)))
Reikia susikaupti ir nuspręsti, ar testuosiu šios problemos pašalinimą dar šiais metais, ar pasiliksiu nežinioje iki kito sezono.
Tai dabar ir nežinau – ar atvykęs į laivą viską sutvarkiau, ką buvau suplanavęs ir paruošiau laivą žiemai, ar „sugadinau“, suradęs dar krūvą visokių problemų, kurios pačios niekaip neišsispręs.
Pabaigai – vendas į šoną: išvykstant į Lietuvą sulaukiau iš Povilo žinutės su kainos pasiūlymu.

Ar šiais metais dar turėsim jėgų ir noro važiuoti pas „Karalienę“ užsiimti naujai atsiradusiais laivo remontais? Kada išbandysim dugno remonto rezultatą vandenyje? Ar priimsim pasiūlymą parduoti laivą? Viskas ir dar daugiau – jau greit!

MĖLYNO HORIZONTO ISTORIJA“
#40 Kaip “pasikinkyti” katamaraną

Sugrįžti į Graikiją visuomet smagu. Nors čia buvome senokai, jaučiamės tarsi namie. Savas oro uostas, seniai jaustas oro kvapas ir jau daugiau nei dešimtmetį nebaigti statyti statiniai su jaukiais šiukšlynėliais aplink. Viskas čia stabiliai nepakitę, išskyrus kainas. Jos nesikandžioja, bet nuo tų laikų, kai tavernoje gurkšnodami naminį vyną pavakarieniaudavome už 50–80 €, dabar plojame po 150–200 €. Infliacija! 🙂
Brangsta tik privatus sektorius, nes valstybinis ir toliau stebina. Antakiai pakyla patys, kai išgirsti uostelio aptarnaujančio personalo verdiktą: – 5,38 €! Gal pasigirdo, o gal kaltas graikiškas akcentas??? Tenka perklausti net kelis kartus, ar tikrai gerai išgirdau sumą. Tai kaina vienoje populiariausioje ir lankomiausioje vietoje, prie miesto prieplaukos, už dienai pririštą katamaraną :)) Grįžus į laivą, įgulai staigiai organizuoju totalizatorių – spėkit, kiek sumokėjau? Vienas šaukia 100 €, kitas ginčija, juk tai Graikija, negali būti taip brangu – 50 €!!! Pamatę, kad aš šypsausi, įgula, visiškai susimaišiusi, „šovė“ net 150 € sumą.
Kai visi sužinojo teisingą atsakymą, šis atsakymas mus lydėjo visos kelionės metu 🙂 Niekas negalėjo pamiršti – 5,38 € :)))
Išėjus iš lėktuvo, mus turėjo pasitikti prabangus VIP taksi. Taip jie čia vadinami, nes yra juodi „Mercedes“ autobusiukai su tamsintais langais ir paslaugiais jų vairuotojais. Kadangi mūsų lėktuvas vėlavo net 40 minučių, tai šis faktorius graikiško vairuotojo galvoje įnešė per daug sumaišties. Kitaip tariant, atvykus mūsų jau niekas nepasitiko ir teisybės reikėjo ieškoti patiems. Keli skambučiai, kelios žinutės ir vėl viskas visiems stoja į vietas: „Atvykstu“, – savimi pasitikinčiu balsu atsako vairuotojas. Nežinau, ar čia reikėtų plėstis, bet galiausiai mes įsėdom į tą VIP transportą, o kelionės viduryje sužinome, kad įsėdome ne į tą automobilį :))) Nauja sumaištis – mūsų originalus vairuotojas panikuoja, o mus pavogęs vairuotojas, neįsitempusiu veidu, organizuoja savo kliento paėmimą su mūsų vairuotoju :))) Žodžiu, nuotykiai prasideda tik įžengus į Graikijos žemę – relax, taigi čia Graikija 🤣
Atvykę į „meeting point“ prie kavinės, susitinkame savo nuomos kompanijos atstovą. Vaizdelis paprastas – lauke, prie įėjimo į kavinę, padėtos 3 taburetės: viena tarnauja kaip stalas, ant kitos sėdi atstovas, o kita paruošta svečiui. Atvykus mus pasitinka ir pasveikina, liepia sumesti savo tašes į krūvą prie kavinės sienos, iš mūsų išrenka, kas yra kapitonas, o kitiems pasiūlo nueiti į kavinę. Dokumentus susipildome neįtikėtinai sklandžiai ir greitai, o laivo depozitas atimtas net nespėjus mums pamatyti ir priimti pačio laivo!
Po gerų trijų valandų, sočiai prikimšus pilvus, dalis įgulos išvyksta į parduotuvę nupirkti provizijos, o aš su kita dalimi vykstu pamatyti laivo.
Nesame mes dideli specialistai laivų nuomos klausimuose, bet visas tolimesnis procesas mums pasirodė labiau nei keistas.
Išmesti su lagaminais marinoje, pamatėme savo laivą, bet aplink nebuvo nei gyvos dvasios. Patrypinėjus aplink keliolika minučių, gretimo pantono gale pamačiau kažką krutantį. Pripuolęs prie žmogaus su maikute, išdidžiai pasidabinusio mūsų nuomos įmonės logotipu, užklausiu: kada mus kažkas pasitiks? Kada galėsime priimti laivą ir į jį patekti?
– Aš tik technikas, – atsako vyras su maikute. – Eikit į laivą ir prisiiminėkit patys, o vėliau kažkas pas jus tikrai atvyks. 🙂
Sunku apsakyti jausmą, įžengus į didelį katamaraną. Nuo vieno transo iki kito reikia tiesiogine to žodžio prasme praeiti, o einant nereikia niekur susilenkti :))) Galinis kokpitas, susijungęs su gyvenamuoju kambariu ir virtuve, labiau primena nedidelį vasarnamį, o ne laivą. Dar turėjome priekinę terasą ir terasą trečiame laivo aukšte. Esu buvęs katamaranuose ir anksčiau, bet tuomet juos mačiau visiškai kitomis akimis, o dabar žiūrėjau ir galvojau, kaip man jį reikės prisijaukinti ir valdyti!
Trys sukame ratus aplink visą laivą su įjungtais telefonais – filmuojame išorę ir vidų. Laivas tikrai nuoširdžiai naudotas, nors jam vos ketveri metai: pabraižytas, paplėšytas, pradegintas, palaužytas, nedakomplektuotas (pvz., nėra paprasto peilio, vyno kamščiatraukio ar panašiai), ir kas labiausiai krito ne į akį, o į nosį – visur stovintis sodrus šlapimo kvapas viduje 🙂
Nesakau, esame tikrai išlepę, turėdami savo laivą ir savo tvarką jame. Gal čia viskas ir normalu su nuomojamais laivais – taip turi būti ir yra visur.
Palakstę porą valandų laive, pradėjus lauke temti, sulaukėme savo antros dalies įgulos su provizija, bet asmens, kuris turi perduoti mums laivą, taip ir nebuvo. Mane apėmė šiokia tokia panika – dzin tie pabraižymai, taigi aš laivo nepažįstu! Kur inverteris, kaip veikia elektronika, kodėl variklių skyriuje vanduo, o bilge pompos neveikia, kaip stebėti akumuliatorių darbą, kur įsijungia vandens boileris, burės, virvės, galimos bėdos, į ką atkreipti dėmesį ir dar milijonas klausimų!!!
Išeinu į marinos platybes vėl ieškoti bent to techniko. Sutinku kitą, kuris ne technikas 🙂 Jam irgi viskas OK – palaukit, turi tikrai ateiti tas žmogus, jis dabar biškį užimtas su kitu laivu :))) Gera naujiena, kad viltis yra, o antra gera žinia, kad sutiktas žmogus ateina iki mūsų laivo ir perduoda laivo dokumentus. Kažką, ką pats laive žino, parodo man pirštu, o į kitus klausimus atsakymų nepateikia. Kai dar po geros valandos jį radau trečią kartą, žmogus nebeturėjo ką pasakyti – sorry, perduoti laivą žmogus nebeateis, labai užimtas su kitu laivu. Neviltis mano akyse, matyt, suminkštino naujo draugo širdį ir pastarasis, surinkęs technikų komandą, atėjo pats aiškintis, kaip kas veikia ir mokyti mane 🙂 Juokas per ašaras, nes patys išmanom tikriausiai daugiau nei perduodantys ir mokantys. Kažkokia komedija 🙂
Vyrukai tikrai draugiški ir svarbiausia – nuoširdūs, atrodantys tarsi pėstininkai, įmesti į mūšio lauko mėsmalę – daro ką gali ir kaip jiems išeina geriausiai! Atradę su jais kontaktą (nes ir mes panašiai jautėmės), jų sandėliuke radome ir peilį, ir kelias reikiamas virves, pasiprašėme pakeisti dingio tvirtinimus, kurie buvo išlūžę, o dingis siūbavo pririštas prie variklio rankenos. Taip, taip – variklio rankenos tvirtinimo detalės, kuri jungė rankeną su variklio korpusu. Kad jau nuleidom dingį ir keitėm virves bei tvirtinimus, pasiprašiau, kad užkurtų ir jo variklį. Tai ką, darom totalizatorių? 🙂 Aišku, variklis neužsikūrė. Savo išmonę, kaip užkurti, rodė ir vienas, ir kitas, bet rezultatas nepateisino lūkesčių. Teko jį numontuoti ir atnešti mums kitą variklį, kuris iš antro „brūkšt“ tyliai suriaumojo ir paleido deginto kuro kvapą.
Šeštadienis, 23 valanda vakaro, tamsu. Aplink mūsų laivą – krūva draugiškų, bet ne daug ką išmanančių meistrelių. Kokpite ant stalo – pradarytas vynas, nugertos taurės ir visa mūsų įgula iš šešių. Dauguma čia stovėjusių laivų jau seniai paliko mariną, deja, mums nepavyko. Suprantu, kad mano veidas nemoka meluoti, o matant jį, Kristinos veidas taip pat neatrodo nušvitęs iš laimės. Euforija tikrai palauks, nes ryt plauksime laivu, kurio visiškai nepažįstame, nežinome, ko iš jo tikėtis, o kelių valandų bandymai parodė, kad tikėtis reikės daug visko! Darbuotis vyrai baigė apie 24 valandą. „Aplopė“ mus, kiek spėjo ir kiek mokėjo, nes klausimų sąrašas nesibaigė, o su kiekvienu vėlesniu pusvalandžiu tik ilgėjo. Matyt, ilgai dar prisimins lietuvius, kurie nori, jog laivas būtų saugus ir tvarkingas :)) Nebetekę draugų, ir mes supratome, kad nieko daugiau sau pagelbėti nebegalėsime, todėl užbaigiam vyną ir keliaujame miegoti. Ryt laukia pirmi kartai – įdomi, dar neišbandyta patirtis.
Ryte ilgai nesimaivėm – išsitraukėm švartovus ir pajudėjom į jūrą be didelių planų. Stoviu aš už šturvalo ir negaliu patikėti – keistas jausmas tokį „daugiabutį“ priversti man paklusti. Laivas be kylio, tartum š…as ant vandens – papūtus menkiausiam vėjeliui dreifuoja kaip pasiutęs, o laikyti katamaraną su vairu tiesiai yra praktiškai neįmanoma. Nuolatinis laivo priekio gaudymas ir bandymas jį sugražinti į kursą. Gerai, kad yra „Petriukas“ (autopiloto vardas), tai jis tegul ir darbuojasi – ko čia vargti 🙂
Kadangi akvatorija man gerai žinoma ir išburiuota, išplaukus į jūrą pasisukam į pavėjinį kursą, kuris mums padiktuoja, kur šiandien atplauksime.
Praėjus porai buriavimo dienų, kažkaip visi įsisuko į buriavimo rutiną - visi žino kas gamina, kas indus plauna, o kas smagias istorijas pasakoja iki vėlumos😉 Įgula apsipranta ir su katamarano dydžiu. Nors vistiek visi glaudžiasi prie/aplink/šalia vairininko kėdės - norisi būti vienam kokpite nors tu ką☺️ Merginos tik negali apsispręsti kuriam denyje degintis (tas 15 min kai išlindo saulė). Ir į viršų bėga - bet ten daugiausiai pučia, ir ant tinklo gula - bet atsikelia visos su “kvadratukais” ant kūno. Eilinį kartą pasipylė kulinariniai šedevrai, tokie ale biški Michelin. Mes dviese kai plaukiam - tai dažniausiai kažką sumetam į krūvą ir valgom. O čia! Skoniai suderinti, išieškoti, receptai antrą kartą nepakartojami! Ir aišku, nauji visokie „bajeriukai“, kurie gimsta kiekvienoje kelionėje ir būna unikalūs!
Tikriausiai kokią trečią dieną laivui jau drąsiai galėjau ištarti – tu ir aš, mes vieno kraujo :)) Apsipratau!
Buriavime svarbiausia komfortas, todėl stengiausi parinkti pavėjinius plaukimus. Vieną dieną taip nepavyko, nes orai padiktavo griežtą „slėpkitės“! Ruduo – tai nieko čia keisto, kad per dieną sulaukiam visų trijų sezonų pasikeitimų 🙂 Tai saulė ir vasara, tai ruduo su dosniu lietumi, o po jo vėl pavasaris! Taigi, orų prognozės pažadėjo mums 40 mazgų vėjelį su žaibais ir kitais siurprizais. Apie siurprizus sužinojom iš žiniasklaidos. Vat ir sakau – ne veltui miestelyje nuolat skalambija varpai ir baubia sirenos. Daug nesiaiškinę ir žinodami apie artėjančią audrą, pakeičiam planus ir nešdinamės kuo toliau į kitą pusę. Šis plaukimas nustebino du kartus: pirma – tai jau nebuvo pavėjinio kurso, ir norėjom pasikelti grotą (pagrindinę burę), o paaiškėjo, kad nutrūkusi surinkimo virvė ir ją galime pakelti tik iki trečio rifo, o antra – labai keistai pasijutome, kai iš žydro, be jokio debesėlio dangaus, staiga pradėjo lyti. Ilgai stebėjau dangų ir tikrai nesupratau, kaip taip gali būti. Vakare paaiškėjo, kad mes palikome įlanką bėgdami nuo audros, o paskui mus keliavo nemenkas tornadas. Jis tuos lietaus lašus taškė ganėtinai dideliu atstumu 🙈 Štai ir atsakymas, ko tie varpai ir sirenos miesteliui nedavė ramybės.
Puiki kompanija, tobulas graikiškas maistas, dar šiltas jūros vanduo ir vakarai juokiantis taip, kad net skauda pilvus – tokios tikros, nerūpestingos atostogos.
Taigi, įdomiausia tikriausiai būtų reziumė. Pirmomis dienomis keikiau tą laivą ir nesupratau apskritai, kas čia vyksta. Vanduo toli, nėra jokio buriavimo jausmo – plūduriuoji tarsi į vandenį įmestas tuščias plastikinis butelis, bet… visuomet yra „bet“, ir nieko čia nepadarysi. Plaukioti Viduržemio jūroje, kur ilgiausias plaukimas gali būti tik para, nieko patogesnio ir nesugalvosi. Tai matyt reikia apsispręsti – ar skrosti vandenynus, palinkus 45° kampu, taškantis bangų pursluose su dailia jachta, ar mėgautis jūros teikiamais malonumais patogiai įsitaisius katamarane. Ir tikriausiai nemeluosiu – norint ilgesnį laiką gyventi laive, katamaranas yra čempionas. Man atrodo vienas mūsų įgulos narys ar tik nebus įkliuvęs - norėjo savo žmonai parodyti tai kaip gi tas buriavimas atrodo, ji pirmą kartą buvo laive, o gavosi sakyčiau atvirkščiai- katamaranas plaukia palyginus stabiliai, kavos puodeliai nelaksto nuo stalo, “krienuoti” nereikia, tai išvada tokia - jachta visiškai jos nedomina, nes patinka plaukti nevargstant🫢 Gal verta ir mums viena akimi pradėti dairytis namo ant vandens? Pagyvensim – pamatysim 🙂

Tai ar ilgais žiemos vakarais pradėsime žvalgytis naujų laivų skelbimų? Ar ne laikas pagaliau aplankyti mūsų laikinai pamirštą “Karalienę” Prancūzijoje? Ar šiais metais dar bus kelionių jūra? Viskas ir dar daugiau tęsinyje jau greit!

„MĖLYNO HORIZONTO ISTORIJA“
#39 Toks Romantiškai techninis

Sakoma, kad visa gyvybė Žemėje prasidėjo vandenyje. Dėl niekam nesuprantamų priežasčių dalis gyvybės formų išlipo į krantą, ten per daugelį metų prisitaikė, ir štai – šiandien mes jau slampinėjame Vilniaus gatvėmis ir retkarčiais, kupini nostalgijos, sugrįžtame prie jūros, kuri, nežinia kodėl, mus taip ramina.
Visi buriuotojai, mano keistame pasaulio suvokime, yra labiau vandens žmonės – tarsi kažkada išlipę į krantą, ten ne iki galo pritapę ir po kiek laiko, pagal savo galimybes vėl smunkantys atgal į jūrą. Jūros žmonėms sausumoje užsibūti yra mažiausia kančia. Priklausomybė tokia stipri, kad naktimis jie sapnuoja mėlynus horizontus, o dienomis pagauna save įsmeigę akis į tolį, mintimis grįždami prie prisiminimų iš kelionių jūra.
Šis mūsų buriavimo sezonas (jei jį apskritai galima vadinti sezonu) mus, tiesiogine ta žodžio prasme, išspjovė į krantą ir privertė mokytis gyventi kitaip. Sunku patikėti, kad jau dešimtmetį visas vasaras leisdavome besisupdami ant jūros bangų ir krantus matydavome iš kitos pusės, nei daugelis žmonių juos regi įprastai. Laivo žurnalą pakeitė „Notes“ programėlė, kurioje vis papildome seniai apleistus namų ūkio darbus. Virvių tampymą ir burių kilnojimą pakeitė sporto salė, kurią lankom bent penkis kartus per savaitę, o ilgus, aksominius vakarus kokpite iškeitėme į ilgus pasisėdėjimus savo terasoje, besiklausydami naktinių svirplių muzikos.
Ir tikriausiai niekas negali pasakyti, kiek ilgai dar tęsis jūros žmogaus išvarymo iš savęs detoksikacija, nes, kad ir kiek besistengtumėm save užimti kitais darbais, viduje išlieka niekuo neužpildoma tuštuma.
Po visų degimų ir skendimų, po visų bėdų ir nelaimių laivas nuo liepos mėnesio iškeltas kabo Prancūzijoje. Ten radome visai neblogus meistrus, kurie, kaip ir turėtų, laivą tvarkyti. Šioje vietoje su Kristina kartais pasiginčijame, kas geriau – italai ar prancūzai, nes žodis „turėtų“ pavartotas ne šiaip sau. Per tris mėnesius, prie mūsų laivo, jie taip ir nieko gero nenuveikė. Liepos mėnuo jiems buvo labai užimtas, todėl su savo darbais turėjom stoti į eilę ir laukti „išganingos dienos“. Nors darbų eilė turėjo trukti dvi savaites, kažkaip nejučia liepa ėmė ir pasibaigė. Skambinant telefonu arba niekas neatsakydavo, arba įsijungdavo autoatsakiklis, o rašant elektroninį laišką atsakymo buvo galima tikėtis, geriausiu atveju, tik po savaitės. Taigi įnirtingai „dirbom“ prie komunikacijos su savo meistrais, o laikas vis bėgo į priekį. Rugpjūčio mėnesį susitaikėme, jog laivo šiais metais nuleisti tikriausiai nebepavyks, atsipalaidavome ir viską palikome savieigai.
Rugpjūtis Prancūzijoje – „šventas“ mėnuo: visi atostogauja. Atostogavome ir mes – iš naujo atradome Lietuvos grožį, slampinėjome baltais Baltijos paplūdimiais, apžiūrinėjome būsimą Šventosios laivų mariną, palaikėme Trakuose buriuojantį sūnų. Kitaip tariant, visą laiką buvome kuo arčiau vandens, kad „detoksikacija“ taip stipriai „nelaužytų kaulų“. Rugsėjis užklupo tartum „Bora Bora“ (vėjo pavadinimas), nusileidęs nuo kalnų ir stipriai supurtęs mūsų nerūpestingą gyvenimą. Skambutis iš Prancūzijos: nupirktas mums mirtinai reikalingas apdegęs laidas, iš „Amel“ gamyklos atsiųsta stiebo variklio relė ir net atsiradęs noras „pakrapštyti“ mūsų laivelio dugną, kad būtų galima atrasti galimas vandens prasiskverbimo vietas.
Džiaugėmės, kad ledai pagaliau pajudėjo, bet, kaip žinia, tas vėjas – kaip netikėtai užklumpa, taip netikėtai ir išblėsta. Kažką „pakrapštėme“, o paskui istorija vėl pasisuko sena vaga: po savaitės, tuoj, tuoj, rytoj!
Viskas aišku – reikia važiuoti į vietą ir organizuoti darbus patiems, nes be dirigento mūsų „orkestras“ visiškai nevaldomas. Taigi skrydžio bilietai jau kišenėje, o spalio vidurys tampriai suplanuotas. Nusimato darbingas laikas su laikinai apleista „Karaliene“ – nors ir ant kranto, bet žinome, kad laikas praleistas dirbant prie laivo, bus ženkliai malonesnis nei sėdėjimas už ofiso stalo. Ką gero pavyks nuveikti, aprašysime spalį, o iki tol, nebegalime išbūti be nuotykių.
Vėstant vakarams ir silpstant svirplių muzikai, krantligė mus galutinai įveikė. Todėl nelabai galime paaiškinti, kaip tai įvyko, bet atsipeikėjome jau pasirašę sutartį dėl laivo nuomos.
Kreipėmės pas Šarūną į .lt. Mums tai nauja patirtis, nes niekada nesinuomodavome laivų – visada plaukiodavome su nuosavu. Yra daug užsienietiškų kompanijų, kurios užsiima nuoma, bet pagalvojome, kad reikia palaikyti lietuvišką verslą, ir neapsirikome. Šarūnas viską sudėliojo greitai ir profesionaliai. Į mūsų šimtus žioplų klausimų atsakė operatyviai, todėl gal net visiškai ir nepajutome, kaip tas laivas pas mus išsinuomavo, ir pagaliau atsirado “stebuklingos” datos, kai galėsime įkvėpti sūraus, jūros druskos, prisotinto oro.
Būtų viskas ženkliai paprasčiau, jei būtume užsisakę įprastą vieno korpuso burlaivį, bet ne – reikia mums iššūkių ir nuotykių! Rezervuotas katamaranas – arba kitaip tariant, didžiulis plaukiojantis daugiabutis ant vandens 🙂 Su tokiu dar nesame plaukę, juo labiau tokio patys nesame valdę, todėl labai įdomu, kuo ši istorija baigsis. Turiu nuojautą, kad laukia pilna nuotykių ir būsimų linksmų prisiminimų kelionė, kurios tikrai ilgai nepamiršime.

Kaip seksis suvaldyti didžiulį katamaraną? Kokius įspūdžius atneš ilgai laukta kelionė? Ar pavyks įkalbėti įgulos narius rašyti dienoraštį ir juo dalintis mūsų puslapyje? Viskas ir dar daugiau tęsinyje jau greit!

Prisiminus “Ramiojo Vandenyno šnabždesius”

Kai iš tavęs atima bures, belieka sūri nostalgija ir gaivūs filosofiniai prisiminimai. Tikriausiai tik dabar viskas pilnai susidėliojo į savo „lentynėles“ ir galima keliais sakiniais pasidalinti tuo, kas sunkiai perteikiama tiems, kurie ten nebuvo...

Vandenynas man visuomet buvo daugiau nei vanduo. Jis – tarsi veidrodis, kuriame žmogus regi savo baimes, troškimus, savo ribas ir ilgesį. Kai burės pakyla, o vėjas įsismelkia į jas it nematoma ranka, laivas tampa sielos pratęsimu – trapiu, bet drąsiu tuo pat metu. Buriavimas nėra tik kelionė erdve – tai bandymas suprasti, ar žmogus gali sugyventi su stichija, kurios neįmanoma nei pavergti, nei nuspėti. Galbūt būtent vandenyno akivaizdoje suvokiau, kad tikrasis gyvenimo kelias niekada nebūna žemėlapyje, o tik mano pačio širdyje.
Laivas ima siūbuoti, lyg klausytųsi paties vandenyno širdies dūžių. Kiekvienas bangos smūgis – tarytum klausimas: ar esu pasiruošęs, ar pajėgsiu priimti jo kalbą? Žmogus ant denio – mažytis taškelis begalybėje, bet kartu ir nutrūktgalvis avantiūristas, nes ryžtasi plaukti ten, kur nėra jokio pažado, jog egzistuoja kelias sugrįžti.
Vėjas švilpia, palietęs stiebo vantus, primindamas, kad tik judėjime slypi tikroji žmogaus laisvė. Sėdėdamas prie šturvalo, įsivaizduoji, jog valdai kryptį, tačiau giliai viduje supranti: kryptį valdo vandenynas ir tavo nenuspėjamas likimas. Jis priima arba atstumia, dovanoja tylą arba siaubingus štormus, ir tuomet suvoki, kad tikroji žmogaus galia glūdi ne valdyme, o mokėjime susitaikyti, įsiklausyti, plaukti kartu su tuo, kas nepamatuojamai stipresnis už tave.
Prasisklaidžius debesims, horizonte užgimsta ribinė linija – kur dangus ir besileidžianti saulė paliečia vandenį. Aš žinau, kad jos niekada nepasieksiu, bet vis tiek plaukiu link jos, nes galbūt tik ieškodamas nepasiekiamo randu save.
Užklupus nakčiai, tamsa tampa ne priešu, o sąjungininku. Ji pridengia žmogaus trapumą, o kartu atveria neišmatuojamą dangaus gylį. Virš laivo išsiskleidžia žvaigždžių takai, primindami, kad kelionė, kuri atrodo tokia didinga vandenyne, viso labo yra mažytė akimirka visatos laike. Būtent ši akimirka tampa viskuo – nes joje telpa ir baimė, ir viltis, ir namų ilgesys, ir begalinė vidinė tyla, kuri galiausiai prabyla kalba, gilesne už bet kokius žodžius.
Rytą pirmoji saulės šviesa nuspalvina bangas, ir atrodo, kad vandenynas pats atsinaujina, gimsta iš naujo. Tas pats vyksta ir žmoguje: kiekviena naktis, išgyventa audros ar ramybės glėbyje, ištrina senąsias abejones ir palieka tik esminį suvokimą – kad kelionė nėra iš taško A į tašką B, o iš nežinojimo į supratimą, iš nerimastingo troškimo į tylų susitaikymą.
Ir tik tada, visa savo esybe, visu savimi jauti, kad vandenynas tau nieko neskolingas, kaip ir tu jam. Jis – amžinas, o tu – laikinas, bet jūsų susitikimas prasmingas tiek, kiek sugebi jį priimti. Galbūt visa tiesa slypi tame, kad žmogus yra lyg burė: ji pati nesugeba judėti, kol prie jos neprisiliečia vėjas. O gyvenimas – tai būtent tas vėjas, kurio krypties mes nepasirenkame, tačiau galime išskleisti save iki galo, ir laukti to prisilietimo, kad jis taptų mūsų gyvenimo kelionės kryptimi.
Su didžiule pagarba ir meile vandenynui, kuris leido mums suprasti, kas esame, ir atrasti save, pasimetusius tarp bangų – ačiū Tau už tai.