SUPA

ančia intriga, detektyviniu nutylėjimu – tuo E priedu, kuris saugo neribotą laiką, suteikia skonį ir verčia vėl ir vėl tai daryti. Architektūroje to E šriftas toks stambus, kad įskaitai jį tik paglostęs visu savo kūnu – miestą, gatvę, tiltą, parko vartus. Idealiu atvėju kavinė yra šio pasaulio slenkstis.Užkliuvęs savo veidu, visa jėga trankiesi į parko grožybes. Visa tai, ne tik netrukdo, bet priešingai tradiciniams, rutininiams pasisėdėjimo, kalbėjimo ritualams, elementarioms lauko kavinės funkcijoms suteikia paprastą tikrumą. Šitos vietos E (pavadinkime energija) adoracija jokiu būdu nepateisina:
Nepatogios kėdės;
Nejaukios prietemos;
„nematau ką daro mano vaikas“;
„nematau kas, ką daro su mano dviračiu“;
Ir t.t problemų. Steigėjų (kavinės) priedermė užrišti batraištį klientui, jam to dar (net) nepastebėjus. Vingio parko vartai patys savaime svarbūs, atraktyvūs, pretenzingi. Gamta daug kur užsisklendusi, nepraeinama. Užuot kavinę padarius svarbiausiu vietovės akcentu ir ją išskyrus, veikiame priešingai: Kavinės elementai neutraliai įkomponuojama į landšaftą, „slepiami“ gamtos glėbyje ir ambicingų vartų „šešėlyje“. Todėl kavinės architektūrą lemia ne iššaukiantys kompoziciniai principai, o jos aplinkos „kaprizai“
Ką ši kavinė daro? Ji nekilnojamų vertybių potyrius perkelia tiesiogiai, į Jus.