Bonus Animus

Pagaliau – spaustuvėje: H. G. Wells romanas ,,Pirmieji žmonės Mėnulyje“
(ir jau galima rezervuoti Bonus animus shopitekoje).
Knyga leis pajusti ironišką H. G. Wells‘o požiūrį į karalienės Viktorijos laikų Angliją, to meto viltis, kad Mėnulyje egzistuoja protinga gyvybė ir pastangas užmegzti su ja radijo ryšį bei pažinti rašytojo įsivaizduotą Mėnulio civilizaciją ir dviejų britų susidūrimą su ja.

Pažinčiai pridedame kelis romano puslapius:

Rytas Mėnulyje


Negailestingai ryškus peizažo baltos ir juodos spalvų kontrastas visiškai išnyko. Saulės šviesa įgavo silpną gintarinį atspalvį, o šešėliai ant kraterio sienų uolų pasidarė tamsiai violetiniai. Rytuose vis dar gūžėsi ir nuo saulės slėpėsi tamsi rūko juosta, bet vakaruose dangus buvo mėlynas ir giedras. Vis tik aš ilgokai išbuvau be sąmonės.
Mūsų jau nebesupo tuštuma. Aplink pakilo atmosfera. Daiktų kontūrai buvo aiškesni, jie tapo labiau išraiškingi ir įvairūs, jeigu neminėtume tų, kurie liko šešėlyje, ir balta substancija – bet nebe sušalusiu oru, o tikru sniegu – dengtų plotų peizažas jau nebepriminė poliarinio. Saulėkaitoje tysojo plačios parudavusios ir nelygios apnuogintos dirvos juostos. Tai šen, tai ten prie pusnių pakraščių pasirodė nedidelės balos ir upeliukai, tik jie ir tejudėjo šioje milžiniškoje dykvietėje. Saulės šviesa liejosi vidun per du sferos langus, pakeldama temperatūrą iki vidurvasario šutros. Bet mūsų pėdos vis dar buvo šešėlyje, o sfera gulėjo ant sniego pusnies.
Dėl mažų neištirpusio sniego juostų nuokalnėje, palei šešėlinę pusę, buvo matyti kažkokie į lazdeles panašūs daiktai – taip, sausas susuktas lazdeles ir tokios pat rusvos spalvos, kaip ir uola, ant kurios jie gulėjo. Mintis kirto tarsi kalavijas. Lazdelės! Negyvame pasaulyje? Vėliau, įdėmiau įsižiūrėjęs, pastebėjau, kad kone visą paviršių aplink dengė pluoštinis paklotas – lyg kilimas iš rudų adatų, kokį gali rasti pušų šešėlyje.
– Kavorai, – pratariau aš.
– Taip?
– Gal dabar tai ir miręs pasaulis. Bet kažkada...
Staiga kažkas patraukė mano dėmesį. Tarp tų adatų aš įžiūrėjau keletą mažų apvalių objektų. Ir man pasirodė, kad vienas iš jų pajudėjo.
– Kavorai, – sušnibždėjau.
– Ką?
Aš atsakiau ne iš karto. Žiūrėjau netikėdamas savo akimis. Bent jau iš pradžių. Bet po to kažką neaiškiai riktelėjau, čiupau jį už rankos ir mostelėjau.
– Žiūrėkite! – šūktelėjau, atgavęs kalbos dovaną. – Ten! Taip! Ir ten!
Jis žvilgtelėjo ten, kur rodžiau pirštu.
– Oho, – tepratarė.
Kaip man nupasakoti, ką mačiau? Tai buvo toks niekniekis, vis dėlto man jis pasirodė toks nuostabus, toks jaudinantis. Jau sakiau, kad ant adatinio pakloto gulėjo apvalūs arba, tiksliau sakant, ovalo formos kūneliai, kuriuos iš tolo galėjai palaikyti mažyčiais akmenukais. Bet štai vienas iš jų pajudėjo, tada ir kitas, apsivertė, sprogo ir iš kiekvieno plyšio pasirodė miniatiūrinis gelsvai žalias stiebelis, besistiebiąs į karštą tik ką patekėjusios Saulės glėbį. Iš pradžių tiek ir tebuvo, bet po to sujudėjo ir sprogo trečias!
– Tai sėklos, – tarė Kavoras ir švelniai sušnabždėjo. – Gyvybė!
Gyvybė! Iškart nudiegė mintis, kad mūsų kelionė nebuvo tuščia, kad atskridome ne į mirusią mineralų dykumą, bet į gyvą pasaulį! Žiūrėjome išpūtę akis. Pamenu, rankove pratryniau stiklą, kad tik nuvalyčiau paskutinę drėgmę.
Kas vyko, aiškiai ir ryškiai matėme tik žvelgdami pro stiklo centrą. Arčiau kraštų viskas atrodė išsikraipę ir išdidinta. Bet mums užteko ir to, ką matėme! Saulės nušviestame šlaite šie stebuklingi rudi kūneliai sproginėjo vienas po kito ir vėrėsi tarsi lukštai, išžiodami godžias burnas, gėrusias karštį ir kaskadomis iš ką tik patekėjusios Saulės besiliejančią šviesą.
Kiekvieną akimirką sproginėjančių sėklų skaičius augo, o tuo metu išbrinkę pirmeiviai jau ropštėsi iš suskaldytų lukštų ir kopė į antrą augimo etapą. Tvirtai, užtikrintai ir greitai šios nuostabios sėklos leido šakneles į dirvą, o į orą kėlė į ryšulėlį, panašų į keistą pumpurą. Veikiai visą šlaitą nusėjo saulėkaitoje išsirikiavę mažučiukai krūmeliai.
Tačiau jie neilgai taip stovėjo. Į ryšulėlius panašūs pumpurai brinko, pūtėsi ir trūkčiodami vėrėsi, išmesdami išorėn karūnėles aštriais galais, kurios po to virto plonais, smailais rusvais lapais, o šie sparčiai augo mūsų akyse. Visi judesiai buvo lėtesni nei lėčiausio gyvūno, bet kur kas greitesni nei visų mano matytų augalų. Nežinau, su kuo palyginti jų augimo greitį? Lapai augo mums bežiūrint. Taip pat greitai raukšlėjosi ir krito rusvi sėklų lukštai. Ar kada šaltą žiemos dieną buvote paėmę į šiltą ranką termometrą ir stebėję, kaip aukštyn vamzdeliu kyla plona gyvsidabrio juostelė? Panašiai augo ir šie Mėnulio augalai.
Regis, per keletą minučių labiausiai išbrinkę pumpurai virto stiebeliais ir net išleido antrą lapų vainiką, tad visas šlaitas, dar visai neseniai atrodęs negyvas po šiukšlių sluoksniu, dabar patamsėjo nuo žemos alyvų žalumo žolės, kurios aštrūs spygliai trūkčiojo nuo savo augimo jėgos.
Aš apsisukau: į rytus nuo mūsų per visą viršutinį uolos kraštą siūbavo ir lingavo tokie pat, tik kiek mažiau ūgtelėję, kutai, juoduodami akinančiai žibančio dangaus fone. Už jų matėsi kažkokio masyvaus, gremėzdiškai šakoto, į kaktusą panašaus augalo siluetas. Jis taip pat brinko mums bežiūrint lyg pūslė, į kurią kas būtų pumpavęs orą.
Vakaruose taip pat pastebėjau virš žemų augalų kylančią tokią pat pūslę. Bet čia šviesa krito ant jos iš šono, tad įžiūrėjau, kad ji buvo ryškiai oranžinė. Pūslė augo visą laiką, kol į ją žiūrėjome. Užtekdavo bent minutei nusisukti, kad vėl pažvelgę pastebėtume gerokai pakitusius jos kontūrus. Ji leido į visas puses bukas išbrinkusias šakas ir po kurio laiko virto kelių pėdų aukščio koraliniu medžiu. Palyginti su šiuo svaiginančiu augimu, žemiškasis kukurdvelkis, kai kada per naktį pasiekiantis pėdos skersmenį, čia būtų beviltiškas tinginys. Bet kukurdvelkiui tenka įveikti šešis kartus didesnę trauką nei Mėnulyje.
Visose raguvose ir lygumose, nepasiekiamose mūsų žvilgsniams, bet ne žadinančiai Saulės šviesai, virš blizgančių uolų viršukalnių ir skardžių kilo dygūs augalai, audringai skubėdami pasinaudoti neilga diena, kad sužydėtų, užmegztų vaisius, subrandintų sėklas ir numirtų. Tas augimas buvo lyg stebuklas. Tarsi Pasaulio sutvėrimas, kai medžiai ir žolė skubėjo uždengti ką tik sukurtos žemės nuogumą.
Įsivaizduokite tai! Įsivaizduokite tą aušrą! Sušalusio oro tirpsmą, dirvos atgimimą, po to tylų augalijos vešėjimą, niekur Žemėje nematytą aštrių mėsingų lapų kilimą. Įsivaizduokite visa tai užlietą akinančio spindesio, su kuriuo palyginus ryškiausia Žemėje matoma Saulės šviesa blanki ir silpna. Ir dar gi aplink šias sparčiai besiplėtusias džiungles, visur, kur krito šešėliai, dar driekėsi melsvokos sniego juostos. Kad įsivaizduotumėte viską, ką matėme, nepamirškite, jog mums teko žiūrėti pro daiktų siluetus iškreipiantį storą stiklą, aiškiai įžvelgiamas ir ryškus buvo tik vaizdo vidurys, o pakraščiuose viskas atrodė padidinta ir netikra.

Bonus Animus Knygos vaikams ir jų tėvams, nes skaityti gera!

Prisimenant pasakymą, kad žvirblį ir lietuvį visur rasi.
Paprastai lietuvių karių dalyvavimas Pirmame pasauliniame kare siejamas su Rytų frontu.
Bet jų būta ir Vakarų, o kokia buvo jų kasdienybė, galima matyti iš A. Kriaučiūno laiško (jis paimtas iš leidyklos išleistos knygos ,,Jo Didenybės prieglobstyje: Didžiosios Britanijos lietuviai Pirmojo pasaulinio karo metais", joje yra ir daugiau Vakaarų fronte kariavusių lietuvių laiškų):

Mūšis ranka į ranką. (Fighting hand to hand).
Buvo tai iš 27-28 spalių lietinga naktis, tūloj vietoj britų vakarinio fronto, kur vokiečiai taip greitai besitraukdami staiga apsistojo ir sulaikė mūsų pirmuosius būrius, tūlam kaime netoli nuo kanalo, kuriuo, turbūt, vokiečiai naudojosi gabenimui karės pabūklų.
Pribuvus daugiau kareiviui vietą, kur tapome sulaikyti, mums buvo liepta užpulti vokiečius kaime, ir išvalyti kaimus taip, kad gautume pastogę nuo lietaus. Aš turbūt niekuomet neužmiršiu tos nakties, kol gyvas būsiu, nes prisėjo dirbti purviniausias darbas visų kitų mano kareiviavime laikų. Buvo tai kruviniausios peštynės, veik kiekvienoj stuboj radosi būrys vokiečių kareivių, kurie be peštynių nesidavė savęs išmesti laukan ant lietaus. Mums gi būtinai buvo sakyta, kad nepaisant ant nuostolių turime kaimą išvalyti lig ryto. Mušyj buvo vartojami visoki būdai kokius kas tik sumanė. Vokiečiai paprastai apipildavo mus šūviais per langus ir duryse padarytas skylės ir, žinoma, daugybę mūsiškių nušaudavo ar sužeisdavo, bet mūsų rezervas buvo didelis ir visuomet užpildydavo sveikais skaičių kritusiųjų. Mes mūšio būdus vartojome daugiausia tokius: apsupti iš visų kampų besiginančius ir pagaliaus praplėšus stogą ar lubas sumesti keletą bombų taip pat per langus, jei kur galima prieiti; ten žinoma sprogdamos bombos suardo jų besigynimo tvarką, gi tuojaus šokame, išlaužiame duris ir tąsyk jau daug kaip durtuvai veikia. Ne tik čion paminėtus būdus mes vartojome, daug visokių kitų atsirado: kaip tai pripilti pro kur nors gazolino ir uždegti, vartojome taipgi rūkstančias ir smirdančias bombas, kad betrokšdami patys pasiduotų, Žodžiu, kas ką sumanė, tai buvo mėginama. Vienok nepaisant ant tokio pašėlusio užpuolimo, vokiečiai laikėsi be galo atkakliai ir mūsiškių žuvo gana daug.
Po dviejų ar trijų valandų mūšio galiu tikrai pasakyti bet prieš dienai auštant, atsimenu pešėmės vienoj stuboj su būriu vokiečių gana ilgai, aš kažkur, turbūt, į sieną įkalęs nulaužiau durtuvą, šovinių taipgi netekau, dar pora granatų kišeniuje, tai ir visi mano ginklai manau sau. Buvau visai užsimiršęs, kad turiu revolverį ir 48 patronus (mašininiai karabinieriai turi revolverius), išsitraukęs iš makštų revolverį su nauju drąsumu šokau į stubą pagelbėti saviškiams, kuriuos radau bedraskančius tūlo kambario duris. Mums įsilaužus į kambarį vėl riksmas tik pasigirdo ir susimaišėme tamsoje su „fricais“, aš šoviau iš savo revolverio 6 šūvius ir beieškant daugiaus kad iš naujo užsitaisyti, vokiečių oficierius išlindo iš kažin kur bešaudydamas taipgi su revolveriu; aš vietoj užtaisyti savąjį prišokau negaišdamas, kad atimti iš jo revolverį, tąsėmės ilgokai, nežinodami katras gausime mirti ir jis kažkaip peršovė mano kairės rankos delną, bet tuom mušis dar nepasibaigė, aš vis dar laikau į jį įsikibęs, kuomet tūlas iš mūsų draugų prišoko man į pagalbą ir tokiu būdu aš jį apgalėjau ir žinoma nubaudžiau su jo paties revolveriu.
Dar darbas nebuvo užbaigtas, tai yra kaimas nebuvo išvalytas sulyg įsakymo, bet aš turėjau pasitraukti su peršauta ranka. Lyg saulei tekant visgi mūsiškiai apgalėjo vokiečius ir kaimą išvalė, aš gi ant ne kurio laiko turėjau apleisti draugus ir eiti į ligonbutį; ligonbutyj bebūdamas sužinojau, kad vokiečiai jau galutinai apgalėti manau sau „good job too“ nes jau daugumui, o gal ir visiems karė įsipyko.

Užsukite į internetiniu Bonus Animus knygų namus. Iki Naujųjų metų - ypatingos knygų kainos! Puiki proga papildyti savo lentynas arba rasti dovaną artimiesiems.

Nepraleiskite progos - geros knygos laukia jūsų!

https://bonusanimus.shopiteka.lt/akcija