Problemos

Problemos, 2024, vol. 106, pp. 52–65

Gonzalo Bustamante Kuschel

Universidad Adolfo Ibáñez, Chile
Email [email protected]
ORCID: https://orcid.org/0000-0002-0886-5960

Hobbes and Kant: Materialism and Rhetoric

Abstract
This article examines the subtle nuances of Hobbes’s and Kant’s perspectives on rhetoric and mate-rialism, contextualising them within the broader framework of political philosophy. Despite both philosophers being critics of rhetoric, their approaches exhibit notable divergences. Hobbes, who advocated for monarchy, criticized rhetoric from the perspective of a materialist anthropology influenced by Lucretius. However, he paradoxically employed rhetorical strategies in his new scientia civilis. Despite critiquing both Lucretian materialism and rhetoric, Kant incorporated certain rhetorical elements compatible with his philosophical framework, particularly in relation to Epicureanism. This study analyses their interpretations of paradiastoleand the implications for the political thought. The argument is that both thinkers, in seeking a rational foundation for the political order, anchor their notions of rationality in Epicurean materialism, by reconfiguring rhetorical elements to suit their respective philosophies. The article elucidates Kant’s republican proclivities and his aspiration to maximize the citizens’ autonomy, which contrasts with Hobbes’s monarchical orientation. This research contributes to a more nuanced understanding of the early modern political thought and its relevance to the contemporary republican and democratic theory.
Keywords: Rhetoric, Materialism, Hobbes, Kant, Epicureanism

Hobbes’as ir Kantas: materializmas ir retorika

Santrauka
Šiame straipsnyje tiriami subtilūs Hobbes’o ir Kanto požiūrių į retoriką ir materializmą skirtumai, žvelgiant į juos platesniame politinės filosofijos kontekste. Nors abu šie filosofai buvo retorikos kritikai, tarp jų požiūrių išryškėja esminių skirtumų. Hobbes’as, būdamas monarchijos šalininkas, paveiktas Lukrecijaus, kritikavo retoriką iš materialistinės, antropologijos perspektyvos. Paradoksalu, tačiau jis pasitelkė retorines strategijas savo naujajame scientia civilis. Kantas, nors ir kritikuodamas tiek Lukrecijaus materializmą, tiek ir retoriką, į savo filosofijos perspektyvą integravo kai kuriuos suderinamus retorinius elementus, visų pirma susijusius su epikūrizmo tradicija. Šiame straipsnyje tiriama, kaip du aptariamieji filosofai traktuoja paradias-tole ir kokias pasekmes jų interpretacija turi jų politinei minčiai. Iškeliamas argumentas, kad abu mąstytojai, ieškodami racionalaus pamato politinei tvarkai, savąjį racionalumo sąvokos interpretavimą įtvirtina epikūrie-tiškame materializme, perkonfigūruodami retorinius elementus taip, kaip būtų patogu jų filosofijai. Straipsnyje išsiaiškinama, kad Kantas yra linkęs į respublikoniškas politines pažiūras; jis siekia kuo labiau padidinti piliečių autonomiją. Tai kategoriškai skiriasi nuo Hobbes’o orientacijos į monarchinę valdymo struktūrą. Šis tyrimas prisideda prie labiau niuansuoto suvokimo apie ankstyvąją Naujųjų laikų politinę mintį bei jos aktualumą šiuolaikinei respublikoniškai bei demokratinei teorijai.
Pagrindiniai žodžiai: retorika, materializmas, T. Hobbes’as, I. Kantas, epikūrizmas

https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/37320/35145