Holy3

Kas čia negerai?

O gal gerai?

Pakontempliuokim mums gerai žinoma frazę ⬇️

"Elkis su KITAIS taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi."

Toks moralinis kompasas. Ar ne?

O jei frazė skambėtų taip ⬇️

Elkis su SAVIMI taip, kaip norėtum, kad kiti su tavim elgtųsi.

Kas keičiasi?

„Elkis su KITAIS taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi“

v.

„Elkis su SAVIMI taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi“.

Juk sutiksi, kad būna, jog mes patys su savimi elgiamės taip, kaip nenorėtume, kad kas nors kitas taip su mumis elgtųsi: kritikuojame, menkiname, atmetame, nekenčiame, išduodame, baudžiame...save. Ir stebimės, kodėl pasaulis atrodo toks atšiaurus ir prieš mus nusiteikęs.

Tikrasis santykis su kitais prasideda nuo santykio su savimi. Kai tampi švelni sau, pasaulis natūraliai sušvelnėja. Kai gerbi savo ribas, kiti pradeda jas matyti. Kai atleidi sau, ima lengviau atleisti ir kiti. Kai atsisuki į save su meile, ima ja dalintis ir kiti. Kai girdi savo poreikius, juos atliepia ir kiti...

Priminimas - būk sau tas žmogus, kurio visada laukei iš kitų.

Kaip šiandien su savimi elgiesi/elgeisi?

🩷🩷🩷

🩷🩷🩷

Man atrodo nėra didesnio motyvo gyventi kaip kontempliuoti apie mirtį.

Skamba paradoksaliai, bet būtent čia slypi gyvybės pulsas. Kai prisiliečiame prie mirties temos ne kaip prie baimės, o kaip prie mokytojos, kažkas mumyse suvirpa, nubunda. Pradeda aiškėti, kas svarbu, o kas tik triukšmas. Kas tikra, o kas tik iliuzija.

Lapkričio 1-oji ir 2-oji visada buvo ne tik apie tuos, kurie išėjo, o apie mus, kurie likome. Apie mūsų gebėjimą jausti laikinumą ne kaip grėsmę, bet kaip šventą priminimą: laikas teka, ir viskas kinta. O kartu su tuo - kvietimas gyventi DABAR. Ne rytoj, ne kai bus patogiau, ne kai viskas susidėlios. DABAR.

O kam stengtis gyventi, jei vis tiek mirsim?
Gal todėl, kad gyvenimas tarp gimimo ir mirties yra mūsų vienintelė scena savęs patyrimui ir išraiškai, vienintelė sielų mokykla, kurioje augame, tobulėjame ir keičiamės.

Nors gyvenimo finalas visiems aiškus, tačiau kaip nueisime iki jo yra mūsų menas. Mūsų menas mums patiems patirti save.
Juk jei žinotum, kad paveikslas kada nors vis tiek išbluks, ar nustotum tapyti?
Jei žinotum, kad gėlė nuvys, ar liautumeisi ją laistyti?
Jei meilė baigsis, ar dėl to neverta jos patirti?

Kiekviena sekundė yra dovana, net jei ji neįpakuota į džiaugsmo popierių. Kartais ji persmelkta skausmo, netekties ar nežinios spalvų, bet vis tiek dovana. Nes per ją siela plečiasi, mokosi, virsta.

Kai galvojame apie mirtį, pradedame gerbti gyvenimą. Kai suvokiame, kad viskas laikina - tampame švelnesni, dėkingesni, gyvesni. Mirtis nėra priešingybė gyvenimui - ji jo dalis, kita medalio pusė.

Stengtis verta ne dėl rezultato, o dėl proceso - gyvasties būsenos savyje - dėl patyrimo gyvenimo skonių, tampant ŽMOGUMI ...taip taip, juo tampama.

Galbūt todėl ir verta stengtis gyventi ne tam, kad padėti tašką gyvenimo knygos paskutiniame puslapyje, o DAUGTAŠKĮ ... iš pagarbos gyvenimui ir savo sielos kelionei. 💜

Yra tikimybė, kad ryt dar turėsim galimybę rašyti gyvenimo scenarijų po daugtaškio. Tad ką iš tiesų norėtum patirti, pasakyti ar pajausti?

Yra žmonių, kuriems kitų taisyklės yra įstatymas.
Jie gyvena taip, lyg viskas jau būtų nuspręsta - ką galima, ko ne, ką reiškia būti „turtingu“, „geru“, „teisingu“, „tinkamu“, „laimingu“...

Jų pasaulis paremtas rėmais, nes juose saugiau - tarsi apie viską jau pagalvota už juos (kaip tose reklamose).
Ten aišku, kur ribos, kas leistina, o kas ne. Tik tame aiškume slypi akla priklausomybė nuo standartų, nuo autoritetų, nuo kažkieno kito apibrėžto „taip“ ir „ne“.
Jie gyvena pagal sistemą, bet ta sistema tyliai ryja jų gyvastį.

O tada yra kiti. Tie, kurie viską kvestionuoja.
Ne iš maišto, o iš gilaus noro suprasti - ar tai iš tiesų mano, man ir apie mane?
Jie negali priimti „taip reikia“, „taip turi būt“, „neišradinėk dviračio“, „visiems tinka“, jei vidus sako „ne“.
Jie jaučia, kai taisyklės, normos, dogmos, tradicijos ir standartai neatitinka jų tiesos, kai priesaika prieštarauja jų būčiai, kai prisitaikymas kvepia savęs išdavyste ir kainuoja autentiškumą.

Tokie žmonės dažnai atrodo nepatogūs ir akiplėšos, nes jie nepatvirtina kitų pasirinkimų, neguodžia tuščių ambicijų, nenuolaidžiauja kolektyvinėms normoms,
nes jų žvilgsnis nukreiptas ne į išorę, o į vidų, kur yra visi jam reikiami autentiško gyvenimo kodai.

Jie nepasiklauja vien išoriniu autoritetu, nes pažįsta savo vidinį ir jaučia tą dievišką vedimą. Jie gali stovėti vieni, tyliai, tvirti, užtikrinti savo lemties bendrakūryba. Kur silpsta įtaka ir priklausomybė nuo išorinių autoritetų, valdžios ir baimės. Ir net kai pasaulis šaukia "taip negalima" - jie lieka ištikimi sau ir laisvi nuo pritarimo.

Dėl ko mes čia?
Ar, kad būtume teisingi pagal kitus ar, kad būtume tikri sau?
Kiek taisyklių ir standartų laikaisi, kurios niekada nebuvo Tavo?
Ir kaip atrodytų Tavo gyvenimas, jei vieną dieną jas tiesiog paleistum?


🩷🩷🩷