Kalendorius

PAPARČIO ŽIEDO PASLAPTIS

Kadaise, labai labai seniai, už devynių jūrų ir devynių slėnių gyveno trys broliai. Jų namelis stovėjo ant didelio kalno, kurį žmonės vadino Marvele. Artimųjų jie neturėjo, maitinosi iš miško parsineštomis gėrybėmis. Per dienas kartu žaisdavo, dainuodavo dainas, pasakodavo būtus ir nebūtus dalykus ir linksmai leisdavo laiką, tačiau kartais kažin koks liūdesys apimdavo vaikus. Nežinia, kiek laiko tai būtų trukę, jei ne vyresniojo brolio sapnas. Susapnavo jis, kad svetur pasaulis visai kitom spalvom nušvinta, ir suprato, kad reikia keliauti laimės ieškoti.
Užrakino broliukai trobelės duris, uždarė langines, pasiėmė kiekvienas po ryšulėlį ir pasileido, kur akys veda. Tą dieną saulutė žeme ridinėjosi ir savo skaisčiais spinduliais virpino orą. Laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos ir žolynai, akys raibo nuo žiedų, o broliai eidami traukė linksmą dainą, strykčiojo ir džiaugėsi saulutės šiluma. Visą dieną taip keliavo, kol staiga takelis baigėsi. Prieš akis atsivėrė beribis Nemunas, kurio srauni tėkmė ginė vandenis pirmyn. Broliai susimąstė. Buvo aišku: norint patekti į kitą krantą, reikia įveikti upę.
– Nieko nebus, teks plaukti, – tarė vienas.
Bet perplaukti Nemuną nebuvo taip lengva kaip manė: srovė stipriai nešė, o ryšulėliai skandino ir traukė į dugną. Tada vyresnėlis prisiminė motutės dovanotą stebuklingą skarelę. Išsitraukė ją iš savo ryšulėlio, visi trys įsikibo ir šiaip ne taip, jau sutemus, pasiekė krantą. Pavargę ir sušalę įsitaisė nakčiai prie seno didingo ąžuolo ir bematant užmigo.
Ryte, papusryčiavę ir atgavę jėgas, patraukė trys broleliai toliau. Keliavo jie ilgai, neskaičiuodami nei dienų, nei naktų. Rytais saulutės motinėlės spinduliukai bučiavo jų skruostelius, vakarais mėnulis tėvužėlis su žvaigždelėmis liūliavo vakaro lopšines ir migdė. Nežinia kurios dienos vidudienį, kai saulutė kaitriai švietė tiesiai virš keliaujančių brolių galvų, jų dėmesį patraukė ryškiai tolumoje plevėsuojanti vėliava.
– Paskubėkime, – paragino jaunėlis, – tokia gražutė tikriausiai puikuojasi kokio garsaus kunigaikščio pilies bokšte.
Broliai paspartino žingsnį. Iš pakeliui sutiktų žmonių sužinojo, kad matytoji vėliava tikrai puošia teisingo ir išmintingo valdovo Gedimino pilies bokštą. Ir tada broliai žūtbūt panoro pamatyti pilį. Vakarop keliauninkai savo tikslą pasiekė. Pilis buvo įsikūrusi ant didelės kalvos, tad norint į ją patekti, reikėjo kopti į kalną. Vyresnėlis, norėdamas parodyti, kad jis pats drąsiausias ir yra ne iš kelmo spirtas, lipo pirmas, nelaukdamas brolių. Tik per skubėjimą paslydo ir vargšelis kūliais nusirito per žolę žemyn.
– Neskubėk ir būsi pirmas, – pasijuokė jaunėlis.
Apmaudas ir gėda išrašė vyresnėlio skruostus raudoniu, akyse sublizgo ašaros. Tada vidurinysis brolis iš savo ryšulėlio išsitraukė tėvulio dovanotą diržą, mestelėjo brolužėliui ir visi trys laimingai įkopė į kalną.
Pasiekę kalno viršūnę, broliai nustebo išvydę neregėtą vaizdą: gražioje vietoje, tarp žalių medžių stovėjo sena akmeninė pilis su aukštais dantytais kuorais ir didžiuliais ąžuoliniais vartais. Apačioje driekėsi nepaprasto grožio miestas, kurį juosė vingri upė – Neris. Upės krantuose šnarėjo nendrės, bolavo vandens lelijos, o ant šlaitų kerojo galingi gluosniai. Ilgos liaunos jų šakos sviro ligi pat vandens. Viskas dvelkė ramybe ir paslaptimi. Pažvelgę į kitą pusę, ant kito kalno jaunuoliai pamatė medinę Kreivąją pilį. Ilgai jie gėrėjosi tuo kerinčiu vaizdu – iki saulė nusileido. Tada po liepomis susikūrė laužą, ilgai kalbėjosi, kol tamsa visus užliūliavo ir užmigdė.
Nežinia, kiek jie būtų miegoję, bet sulig pirmaisiais saulės spinduliais juos pažadino iškilmingas trimito garsas. Visi sužiuro ten, iš kur jis sklido. Atsigręžę pamatė, kaip atsidaro ąžuoliniai pilies vartai, pro juos išeina didžiausias pulkas grojikų su dūdomis ir birbynėmis, o jiems iš šonų šliejasi voros vėliavnešių su margomis šilko vėliavomis ir būgnininkų su būgnais. Kiek tolėliau, po stogeliu su aukso varpeliais, stovėjo kunigaikštis, o už jo trypinėjo dvariškiai ir rūmininkai. Trinktelėjo būgnai, užgrojo dūdos, birbynės, vyriausi patarėjai, kurie turėjo nešti ilgą kunigaikščio apsiaustą, pasilenkė, lyg ką nuo žemės keldami, ir nužingsniavo paskui kunigaikštį. Į priekį išėjo kunigaikščio patikėtinis, rankoje laikydamas didelį raštą. Jam pradėjus skaityti, visi nusilenkė ir netrukus pradėjo ploti. Broliai nelabai suprato, kas vyksta pilyje, todėl paknopstom nurūko pasižiūrėti. Lėkdami sutiko senyvą moterį.
– Kokia gera žinia šiandien jus aplankė? – klusterėjo.
Moteris kilstelėjo savo žilą galvą ir kiūtindama sumurmėjo:
– Kunigaikštis skelbia, kad šįvakar pilyje vyks šventė, o vidurnaktį turėtų išsipildyti ilgai laukta pranašystė.
Broliai sukluso ir pamanė prisijungti prie pilies gyventojų, kurie lyg avilys ėmė ūžti: vyrai puolė ruošti malkas laužams, moterys rinko gydančias žoleles, nes tikėjo, kad vakarui atėjus, jos įgaus stebuklingų galių, o netekėjusios mergelės rinko lauko gėles ir pynė iš jų vainikus. Aiškiai visi kažkur neramiai skubėjo.
Atėjus vakarui, žmonės rinkosi prie pilies, kūrė laužus, dainavo dainas, mergelės plukdė upe vainikus. O atėjus vidurnakčiui, visi netikėtai kažkur išsiskirstė.
– Kur jie visi staiga dingo? – niekaip nesuprato broliai.
Tik štai kur buvus, kur nebuvus šalia prisėdo jau dieną sutikta senyva moterėlė:
– Pasakysiu kur jie išskubėjo, jei pavaišinsite mane duonos kąsneliu.
Išsitraukė jaunėlis iš ryšulėlio paskutinį duonos kriaukšlelį ir padavė senolei. Įsidėjusi jį užantin, moteris prakalbo:
– Ši naktis stebuklinga. Tik šiąnakt miške pražysta papartis. Kas suras jo žiedą, tas taps aiškiaregiu – galės girdėti kitų žmonių mintis. Tokios galios žmogui atneš turtus ir laimę, – prabilo ji.
Apsidairė broliai ir pasileido tekini į mišką.
– Ieškokite tik po vieną ir eidami gilyn į mišką jokiu būdu neatsigręžkite! – spėjo pavymui sušukti senolė. Bet brolių jau ir pėdos buvo ataušusios.
Ilgai klaidžioję po mišką, jaunikaičiai nuvargo, išalko, o paparčio žiedo kaip nematyti, taip nematyti. Nusiminė visi trys, apsisuko ir jau buvo beeiną atgal, tik girdi – krūmuose kažkas rauda. Praskleidė broliai šakas, ogi žiūri – trys varguolės mergelės susigūžusios verkia, graudžias ašaras lieja, net liūdna darosi.
– Pasiklydome ir sušalome, – kūkčiodama ištarė viena mergelė.
Broliai nusiėmė savo apsiaustus, apgaubė jais mergeles ir patraukė pilies link. Laužai buvo baigę degti, žmonės išsiskirstę į namus, tik vienui viena žmogysta kažko vis lūkuriavo. Pamačiusi grįžtančius brolius pamojo jiems savo lazda ir nuklibikščiavo mažos trobelės link. Broliai pasekė pavymui. „Gal čia priims mus nakvynės“, – pamanė jie ir pasibeldė į duris. Tarpduryje pasirodė ta pati moterėlė, prašiusi duonos, tik dabar jau plačiai nusišypsojusi pakvietė užeiti vidun. Ant stalo jau pūpsojo didelis puodas košės. Visi buvo taip išalkę, kad gardžiai kabindami košę, pralinksmėjo ir net užmiršo, jog nerado paparčio žiedo.
– Ar mes galėtume pas jus prisiglausti nakčiai? – baigęs valgyti, nedrąsiai išlemeno vyresnėlis.
– Nakvokit į sveikatą, – mostelėjo ranka šeimininkė.
Vos tik jie padėjo galvas ant pagalvių, tuoj užmigo sveiku ir saldžiu miegu. Pragydus pirmiesiems gaidžiams, broliai pakirdo iš miegų. Ant stalo jau garavo pusryčiai, o trobelėje triūsė trys jaunos, dailios mergelės. Senoji moteris pakvietė visus už stalo.
– Kol visi miegojote, buvau pilyje, – pradėjo kalbą senolė. – Vakar niekas nerado paparčio žiedo, tačiau pranašystė išsipildė: trumpiausią naktį įvyko stebuklas – žmonių paprastumas ir gerumas išsklaidė miesto prakeiksmą.
Visi trys broliai susižvalgė, tačiau nė vienas nedrįso nieko klausinėti. Moteris kalbėjo toliau:
– Paparčio žiedai – tai jūs, gražiosios mergelės – kadaise piktosios laumės pagrobtos kunigaikščio dukterys. O jūs, berneliai – tie laimingieji, kuriems nusišypsojo laimė jas surasti. Kunigaikštis laukia jūsų atvykstant, nes jūs, nieko mainais neprašydami, dovanojote jo dukterims gėrį ir šilumą.
Apsidžiaugę, nuskubėjo visi į pilį. Pilies valdovas paskelbė, kad išsipildžius pranašystei, jo miestas taps sostine, o trys laimingieji broliai, stebuklingąją naktį suradę tris savo gyvenimo žiedus, bus jo dukterų vyrai.
Kunigaikštis Gediminas iškėlė tokią puotą, kokios visa kunigaikštystė dar nebuvo regėjusi. Linksminosi visi šalies gyventojai tris dienas ir tris naktis. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, nieko burnoj neturėjau...

/ Dautarto VALVONIO pasaka, Butrimonys, Alytaus r. LIETUVOS VAIKŲ PASAKOS, 4-oji knyga /